Specialus reportažas: 900 kilometrų Šiaurės Italijoje (III dalis)

0
Dalia Lisauskienė
Specialus reportažas: 900 kilometrų Šiaurės Italijoje (III dalis)

Savarankiškos kelionės dažnai apipintos istorijomis keliaujančiomis iš lūpų į lūpas. Tačiau ne visi tie pasakojimai yra tikri, todėl žinios apie savarankiškai planuojamas atostogas būna iškreiptos. Todėl Pasirink Sparnus pradeda straipsnių ciklą apie atostogas Italijoje. Keliautoja Dalia su Jumis skaitytojau dalijasi savo įspūdžiais, pastebėjimais ir patarimais.


Ankstesnę reportažo dalį galite rasti čia >>

 

-------

 

Romantiškoji Verona ir maloniai nustebinusi Paduja


Atsisveikinę su ežeru, judame Venecijos link. Šios dienos tikslas – Verona ir nakvynė Padujoje.


Planuodama kelionę pasidomėjau, ką aplankyti Veronoje per pusdienį. Sudomino Giusti parko sodai (žr. nuotr. žemiau), tad visų pirma į juos ir patraukiame. Naiviai tikėjausi, kad sumokėję po 7 eurus, automobilį paliksime nemokamai. Deja. Parkavimas labai įdomus – visame mieste valanda tik 1 euras (kai mažuose Gardos ežero miesteliuose buvo ir po 2,40 eur), bet kai kuriose vietose galima stovėti daugiausia tik 2 valandas. Veltui nerimavau – Giusti sodui pakanka ir vienos valandos, nes jis labai mažytis.

 

 

Labiausiai pralinksmina apgriuvusiame fontanėlyje prieš saulutę medituojantys gal kokių 10 vėžliukų. Pakilus šiek tiek aukščiau atsiveria nedidelė miesto panorama. Bet ar verta už tai tiek mokėti – tikrai ne. Įspūdingiausiais Veronos vaizdais galite grožėtis nemokamai. Šalia Sant Pietra tilto (ne iš senamiesčio pusės) eikite tiesiai Scalone Castello S. Pietro laiptų link – iš pradžių gali pasirodyti, kad tai uždaras kiemas, bet tais vingiuojančiais laiptais pakilsite iki pat San Pietro bažnyčios (ten vyko remontas) ir pateksite į apžvalgos aikštelę. Būtent iš čia atsiveria tikroji Verona. Išgirdęs mūsų aikčiojimus, užkalbina žavus italas. Pasirodo, kai italui sakai „Lithuania“, jis nelabai supranta, kokia tai šalis, tad čia pat mus pamoko: sakykit „Lituania“ ir paberia keletą žodžių lietuviškai. Užmezgęs kontaktą pasiūlo savo paslaugas – automobiliu pavežėti iki aukščiau įsikūrusio vienuolyno Santuario Nostra Signora di Lourdes, iš kur atsiveria dar įspūdingesnė panorama. Pasakome, kad turime automobilį ir maloniai atsisveikiname. Gaila, kad planuodama kelionę apie tai neužtikau informacijos. Laikas kaip visada spaudžia...

 

 

Leidžiamės žemyn ir Sant Pietra tiltu patenkame į senamiestį. Akį traukia kiekvienas pastatas – žavios langinės, istorija alsuojančios sienos, žavinčios savo nutrupėjusiu tinku ir pablukusiomis freskomis. Per 5 valandas, praleistas Veronoje, spėjame pajusti miesto dvasią. Kelios pagrindinės aikštės: piazza Duomo, Erbe, Bra, Veronos arena (tą dieną vyko koncertas, tad į vidų nepatekome, bet sutaupėme 20 eurų), ir daugiausia šypsenų sukėlęs objektas – Džiuljetos namo kiemas su įžymiuoju balkonu, kuriame Džiuljeta laukdavo Romeo (žr. nuotr. aukščiau). Kieme tvyro visuotinis pamišimas – vieni spynelę kabina, kiti meilės raštelį kramtomąją guma ant sienos lipdo, treti sieną širdelėmis graviruoja. O moterys viena po kitos eina prie nedidukės bronzinės skulptūros, deda ranką ant dešiniosios Džiuljetos krūties, kad jas lydėtų sėkmė meilėje. Dešinioji ranka ir krūtis nublizginta daugybės viltingų prisilietimų.

 

Veronos miesto panorama


Su šypsena paliekame šį romantišką miestą ir vis dar nemokamais keliais patraukiame į Padują, čia norime ne tik pernakvoti, bet ir bent kiek senamiestį apžiūrėti. Pasirodo, tai visai nemažas miestas, jį pasiekiame per geras 2 valandas, dar pusvalandį važiuojame pačiu miestu iki toliau nuo centro įsikūrusio nedidelio viešbutuko „Small hotel Royal“. Paprašius žemėlapio, administratorė labai nuoširdžiai papasakoja apie lankytinus objektus. Pasidedame daiktus ir lekiame į šalia esančią autobuso stotelę, kad spėtume į paskutinį reisą apie 20.40 val. Bilietėlius planuojame pirkti iš vairuotojo, bet jis papurto galvą ir itališkai sako, kad... baigėsi. Pasiūlo nusipirkti jų kioskelyje, kurio stotelėje nėra. Mes su vyru žvalgomės, bet iš autobuso nelipame. Kas bus tas bus, važiuojame. Už kelių stotelių pamatau kioskelį, bet jis nedirba, juk jau beveik 21 val. Važiuojam važiuojam, ir suprantam, kad atgal pėstute tikrai nebepareisim, teks taksi ieškoti. Kai jau pasirodo kažkas panašaus į senamiestį, paklausiam vairuotojo, jis linkteli, atidaro duris ir mes patenkinti išlipam, draugiškai pasimojavę. Pirmadienio vakarą miestas tuščias, bet pakeri jo didybė, kolonų su arkomis gausa. Ramiai vaikštinėdami prieiname siauresnes buvusio geto gatveles. Vienoje iš lauko kavinukių mano akį patraukia didžiulė lėkštė keptų bulvyčių su įvairiais priedais ir mano lietuviškas skrandis neatsilaiko: noriu bulvių, nors tu ką. Ir gaunu jų didžiulę lėkštę su apkeptais vištienos, brokolių, sūrio ir aštrios paprikos gabalėliais. Skanumėlis. Ąsotėlis namų vyno nuveja baugščias mintis apie grįžimą į viešbutį. Kažkur juk vis tiek pagausime taksi, o prieš tai dar norime pasivaikščioti Prato della Valle aikšte. Tai viena didžiausių mano kada matytų aikščių, kurios centre – elipsės formos sala, apsupta vandens kanalo ir keturių tiltukų. Salos centre – nedidelis fontanas. Palei kanalą stovi 78 baltos statulos, vaizduojančios žymiausius padujiečius. Šiek tiek nenatūrali man ta didybė pasirodė... Tuščiomis gatvėmis keliaujam Šv. Antano Padujiečio bazilikos link, kuri 1232 m. buvo pastatyta Šv. Antano Padujiečio palaikams priglausti. Nustebina didybė – minareto pavidalo bokšteliai ir didžiuliai bizantiniai kupolai. Pasirodo, tai viena prabangiausių krikščioniško pasaulio bažnyčių. Viduje didįjį altorių puošia Donatelo kūriniai, vaizduojantys Šv. Antano stebuklus ir Padujos šventųjų statulos. Tik į vidų 23.30 niekas neleidžia... Ir čia mano akis patraukia taksi stotelė. Automobilių joje nėra, bet šnekučiuojasi trys vietinai jaunuoliai.

 

Prieinu ir pasiteirauju, ar jie kalba angliškai, tik vienas iš jų nedrąsiai linkteli. Paprašau iškviesti mums taksi. Veide – šioks toks suglumimas, bet čia pat panaršo internete ir randa reikalingą telefono numerį. Po 4 minučių mes jau važiuojame į viešbutį. Tas malonumas atsiėjo 13,20 eur, nors atvažiavom labai greitai (autobusas turbūt ratais vežė).


Venecija – miestas, kurį nors kartą gyvenime reikia aplankyti


Iki šiol net nedrįsau svajoti apie Veneciją, ji tarsi buvo ne mano nosiai – pasiekiama tik autobusinėmis kelionėmis, vasarą ten labai karšta ir daug žmonių, be to, labai brangu. Tiesą sakant, susidariau geresnį įspūdį nei buvau prisiskaičiusi. Gal kad birželio pradžia, žmonių tikrai nebuvo tiek, kad ant galvos liptų. Sakyčiau visiškai saikingai. O ir karštis nevargino, nors buvo apie 30 laipsnių. Tiesiog vaikščiodamas siauromis gatvelėmis, savaime esi pavėsyje.


Jau iš anksto pasiskaičiau, kur geriausia statyti automobilį – prie pat autobusų stoties, Romos aikštėje, dešinėje pusėje yra nedidelė parkavimo aikštelė (autopark Doge). Užbėgau paklausti, ar yra vietų – aš jiems angliškai, jie man – rusiškai (beje, man dažnai taip nutinka, šį kartą moldavas mano kalboje išgirdo ukrainietišką akcentą). Iš tos laimės, kad radau vietą mūsų mažai mašinytei, ne iki galo įsigilinau į kainas, pamačiau, kad para 20 eurų ir apsidžiaugiau, o ten, pasirodo, už motorolerį.

 

Automobilio pirma valanda 5,50, likusios, atrodo, po 4 eurus. Teko pakloti beveik 29 eurus. Užtat už pasiplaukiojimą gondola nežadėjome 100 eurų mokėti. Didžiuoju kanalu nuo pat Romos aikštės iki S.Marcco aikštės nuplaukėme maršrutiniu vandens autobusu – vaporetto (90 min. bilietas – 7,50 eur asmeniui). Gali įlipti ir išlipti kur nori. Labai patogu, – tiesiog grožiesi ir fotografuoji. Išlipame už Šv. Morkaus (S. Marcco) aikštės ir šiek tiek prasiėję atsistojame į nedidelę, greitai judančią eilę prie S. Marcco bazilikos. Po to paaiškėjo, kodėl ji taip greitai juda, pasirodo, čia negalima eiti nei su rankinuku, nei su kuprine, už kelių šimtų metrų yra specialiai tam įrengta nemokama daiktų saugojimo patalpa. Tad prieina tavo eilė ir vietinis italas mandagiai pareiškia: „Sorry, eik pasidėti daiktus...“ Aš pasilieku prie įėjimo, vyras nubėga kuprinę palikti, dar pečius specialia skraiste užsidengiame ir su šypsena be eilės užeiname. Nors matėm, buvo ir pasimetusių žmonių, nesupratusių, ką daryti. Bazilikos išorėje ir viduje nustebino ryškios mozaikos, akinančios prabangiu auksiniu fonu. Kūną apgaubia maloni vėsa, o akys mėgaujasi nematytais vaizdais, kuriuos, deja, fotografuoti draudžiama. Išėjus į aikštę mūsų dėmesį patraukia žmonių eilė prie bokšto. Nagi nagi, įdomu, kas čia. Pasirodo, 99 m aukščio Šv. Morkaus varpinės viršūnėje (Campanile di San Marco) įrengta apžvalgos aikštelė. Čia eilė juda lėčiau, nes į liftą priima po 10 žmonių. Gerą pusvalandį tiesiog stebime aikštės gyvenimą ir jaučiamės išdidžia pasaulio dalimi – priešais mus stovi kinų mergaitės, už mūsų – afroamerikiečiai, priekyje girdisi rusų kalba.

 

 

Su šia tarptautine kompanija, susimokėję po 8 eurus, ir pakylame į viršų, iš kur atsivėrė ne tik kvapą gniaužiantis Venecijos vaizdas, bet ir lagūnos bei aplinkinių salų panorama. Mano akis užkliuvo už varpų, kabančių čia pat virš galvos, tik šmėstelėjo mintis :„tikiuosi jie neveikiantys“ ir kad pradės gausti (buvo 14 val.)! Keli žmonės iš netikėtumo net cyptelėjo ir atšoko, vieni užsidengė ausis, kiti puolė filmuoti. Įspūdinga. Girdėjau sakančių, kad tai neša sėkmę... Po tokių malonių netikėtumų neskubėdami patraukėme siauromis gatvelėmis atgal. Prie itin siauro kanalo atsisėdome, nuleidome kojas į vėsų vandenį, išsitraukėme po sumuštinį ir nedidelį alaus buteliuką. Tai viena iš tų akimirkų, kurios įstringa visam laikui – tas neapsakomas laisvės ir laimės pojūtis. Pro šalį prabangiais aksomais nutiestose gondolose plaukia porelės, šypsosi mums ir linki skanių pietų, mes irgi šypsomės, dėkojame, net pasirodo, kad kai kurie iš jų mielai su mumis apsikeistų vietomis. O sumuštinio skanumas... Dievaži, pica nebuvo tokia skani kaip tas sumuštinis, kurį susitepiau dar viešbutyje per pusryčius. Užkandę patraukėme toliau, užsukdami į kelias suvenyrų parduotuvėles, skanaudami ledus ir tiesiog žvalgydamiesi, stebėdami viską išpūstomis akimis... Venecijoje nebeskubėjome, nes buvome apsisprendę iki nakvynės Sirmionės miestelyje prie Gardos ežero, važiuoti mokamu greitkeliu. 150 km įveikėme per 2 valandas ir tik už 10,20 eur. O kad anksčiau būtume susiprotėję pasinaudoti mokamu greitkeliu! Beje, čia neapsiėjome be nuotykių, nes mokamu keliu važiavome pirmą kartą gyvenime.

 

 

Iš Venecijos įvažiuojant į greitkelį vyras laikėsi dešinės pusės, o ten – net trys juostos su užrašu Telepass, sakau jam: „gal sukam į kitą juostą, kur parodytas žmogus, duodantis pinigus“, bet už mūsų jau krovininių automobilių eilė, nebebuvo kaip persirikiuoti ir pravažiavome per Telepass – nei talonėlio jokio gavome, nieko. Na ką, bandysim aiškintis, kai reiks išsukti iš greitkelio po poros valandų. Kad jau įvažiavom pro Telepass, tai bandom pro ten pat ir išvažiuoti, bet niekas mūsų nebeišleidžia... Po kelių minučių per garsiakalbį pradeda kaukti ir itališkai kalbėti, aš tik kartoju: „Please, English“. Pagaliau iš būdelės išlenda darbuotojas, sunkiai kalbantis angliškai, aš iš to streso nežinia iš kur atsimenu kelis itališkus žodžius ir mes susikalbame! Duoda mums lankstinuką su adresu ir liepia per 11 dienų prisistatyti į gretimame miestelyje už maždaug 8 km esantį įvažiavimą į greitkelį ir ten susimokėti. Priešingu atveju atveju bauda – 65 eurai. Kitą dieną viską kuo puikiausiai susitvarkome, džiaugdamiesi, kad šis nuotykis ne prieš pat skrydį.


<...>

Kelionės tęsinį skaitykite čia >>
 

 


Po kurią šalį norėtumėte keliauti savarankiškai?
Atsakymas į komentarą
Raktažodžiai
kelione po italija savarankiskai, savarankiska kelione, italijos lankytinos vietos, kelione i verona, kelione i paduja, atostogos venecijoje

Taip pat skaitykite

Ką aplankyti Atėnuose?

Patarimai keliaujantiems

Apie Barseloną

Apie kelionių kryptis

Specialus reportažas: 900 kilometrų Šiaurės Italijoje (III dalis)

0
Dalia Lisauskienė
Specialus reportažas: 900 kilometrų Šiaurės Italijoje (III dalis)

Savarankiškos kelionės dažnai apipintos istorijomis keliaujančiomis iš lūpų į lūpas. Tačiau ne visi tie pasakojimai yra tikri, todėl žinios apie savarankiškai planuojamas atostogas būna iškreiptos. Todėl Pasirink Sparnus pradeda straipsnių ciklą apie atostogas Italijoje. Keliautoja Dalia su Jumis skaitytojau dalijasi savo įspūdžiais, pastebėjimais ir patarimais.


Ankstesnę reportažo dalį galite rasti čia >>

 

-------

 

Romantiškoji Verona ir maloniai nustebinusi Paduja


Atsisveikinę su ežeru, judame Venecijos link. Šios dienos tikslas – Verona ir nakvynė Padujoje.


Planuodama kelionę pasidomėjau, ką aplankyti Veronoje per pusdienį. Sudomino Giusti parko sodai (žr. nuotr. žemiau), tad visų pirma į juos ir patraukiame. Naiviai tikėjausi, kad sumokėję po 7 eurus, automobilį paliksime nemokamai. Deja. Parkavimas labai įdomus – visame mieste valanda tik 1 euras (kai mažuose Gardos ežero miesteliuose buvo ir po 2,40 eur), bet kai kuriose vietose galima stovėti daugiausia tik 2 valandas. Veltui nerimavau – Giusti sodui pakanka ir vienos valandos, nes jis labai mažytis.

 

 

Labiausiai pralinksmina apgriuvusiame fontanėlyje prieš saulutę medituojantys gal kokių 10 vėžliukų. Pakilus šiek tiek aukščiau atsiveria nedidelė miesto panorama. Bet ar verta už tai tiek mokėti – tikrai ne. Įspūdingiausiais Veronos vaizdais galite grožėtis nemokamai. Šalia Sant Pietra tilto (ne iš senamiesčio pusės) eikite tiesiai Scalone Castello S. Pietro laiptų link – iš pradžių gali pasirodyti, kad tai uždaras kiemas, bet tais vingiuojančiais laiptais pakilsite iki pat San Pietro bažnyčios (ten vyko remontas) ir pateksite į apžvalgos aikštelę. Būtent iš čia atsiveria tikroji Verona. Išgirdęs mūsų aikčiojimus, užkalbina žavus italas. Pasirodo, kai italui sakai „Lithuania“, jis nelabai supranta, kokia tai šalis, tad čia pat mus pamoko: sakykit „Lituania“ ir paberia keletą žodžių lietuviškai. Užmezgęs kontaktą pasiūlo savo paslaugas – automobiliu pavežėti iki aukščiau įsikūrusio vienuolyno Santuario Nostra Signora di Lourdes, iš kur atsiveria dar įspūdingesnė panorama. Pasakome, kad turime automobilį ir maloniai atsisveikiname. Gaila, kad planuodama kelionę apie tai neužtikau informacijos. Laikas kaip visada spaudžia...

 

 

Leidžiamės žemyn ir Sant Pietra tiltu patenkame į senamiestį. Akį traukia kiekvienas pastatas – žavios langinės, istorija alsuojančios sienos, žavinčios savo nutrupėjusiu tinku ir pablukusiomis freskomis. Per 5 valandas, praleistas Veronoje, spėjame pajusti miesto dvasią. Kelios pagrindinės aikštės: piazza Duomo, Erbe, Bra, Veronos arena (tą dieną vyko koncertas, tad į vidų nepatekome, bet sutaupėme 20 eurų), ir daugiausia šypsenų sukėlęs objektas – Džiuljetos namo kiemas su įžymiuoju balkonu, kuriame Džiuljeta laukdavo Romeo (žr. nuotr. aukščiau). Kieme tvyro visuotinis pamišimas – vieni spynelę kabina, kiti meilės raštelį kramtomąją guma ant sienos lipdo, treti sieną širdelėmis graviruoja. O moterys viena po kitos eina prie nedidukės bronzinės skulptūros, deda ranką ant dešiniosios Džiuljetos krūties, kad jas lydėtų sėkmė meilėje. Dešinioji ranka ir krūtis nublizginta daugybės viltingų prisilietimų.

 

Veronos miesto panorama


Su šypsena paliekame šį romantišką miestą ir vis dar nemokamais keliais patraukiame į Padują, čia norime ne tik pernakvoti, bet ir bent kiek senamiestį apžiūrėti. Pasirodo, tai visai nemažas miestas, jį pasiekiame per geras 2 valandas, dar pusvalandį važiuojame pačiu miestu iki toliau nuo centro įsikūrusio nedidelio viešbutuko „Small hotel Royal“. Paprašius žemėlapio, administratorė labai nuoširdžiai papasakoja apie lankytinus objektus. Pasidedame daiktus ir lekiame į šalia esančią autobuso stotelę, kad spėtume į paskutinį reisą apie 20.40 val. Bilietėlius planuojame pirkti iš vairuotojo, bet jis papurto galvą ir itališkai sako, kad... baigėsi. Pasiūlo nusipirkti jų kioskelyje, kurio stotelėje nėra. Mes su vyru žvalgomės, bet iš autobuso nelipame. Kas bus tas bus, važiuojame. Už kelių stotelių pamatau kioskelį, bet jis nedirba, juk jau beveik 21 val. Važiuojam važiuojam, ir suprantam, kad atgal pėstute tikrai nebepareisim, teks taksi ieškoti. Kai jau pasirodo kažkas panašaus į senamiestį, paklausiam vairuotojo, jis linkteli, atidaro duris ir mes patenkinti išlipam, draugiškai pasimojavę. Pirmadienio vakarą miestas tuščias, bet pakeri jo didybė, kolonų su arkomis gausa. Ramiai vaikštinėdami prieiname siauresnes buvusio geto gatveles. Vienoje iš lauko kavinukių mano akį patraukia didžiulė lėkštė keptų bulvyčių su įvairiais priedais ir mano lietuviškas skrandis neatsilaiko: noriu bulvių, nors tu ką. Ir gaunu jų didžiulę lėkštę su apkeptais vištienos, brokolių, sūrio ir aštrios paprikos gabalėliais. Skanumėlis. Ąsotėlis namų vyno nuveja baugščias mintis apie grįžimą į viešbutį. Kažkur juk vis tiek pagausime taksi, o prieš tai dar norime pasivaikščioti Prato della Valle aikšte. Tai viena didžiausių mano kada matytų aikščių, kurios centre – elipsės formos sala, apsupta vandens kanalo ir keturių tiltukų. Salos centre – nedidelis fontanas. Palei kanalą stovi 78 baltos statulos, vaizduojančios žymiausius padujiečius. Šiek tiek nenatūrali man ta didybė pasirodė... Tuščiomis gatvėmis keliaujam Šv. Antano Padujiečio bazilikos link, kuri 1232 m. buvo pastatyta Šv. Antano Padujiečio palaikams priglausti. Nustebina didybė – minareto pavidalo bokšteliai ir didžiuliai bizantiniai kupolai. Pasirodo, tai viena prabangiausių krikščioniško pasaulio bažnyčių. Viduje didįjį altorių puošia Donatelo kūriniai, vaizduojantys Šv. Antano stebuklus ir Padujos šventųjų statulos. Tik į vidų 23.30 niekas neleidžia... Ir čia mano akis patraukia taksi stotelė. Automobilių joje nėra, bet šnekučiuojasi trys vietinai jaunuoliai.

 

Prieinu ir pasiteirauju, ar jie kalba angliškai, tik vienas iš jų nedrąsiai linkteli. Paprašau iškviesti mums taksi. Veide – šioks toks suglumimas, bet čia pat panaršo internete ir randa reikalingą telefono numerį. Po 4 minučių mes jau važiuojame į viešbutį. Tas malonumas atsiėjo 13,20 eur, nors atvažiavom labai greitai (autobusas turbūt ratais vežė).


Venecija – miestas, kurį nors kartą gyvenime reikia aplankyti


Iki šiol net nedrįsau svajoti apie Veneciją, ji tarsi buvo ne mano nosiai – pasiekiama tik autobusinėmis kelionėmis, vasarą ten labai karšta ir daug žmonių, be to, labai brangu. Tiesą sakant, susidariau geresnį įspūdį nei buvau prisiskaičiusi. Gal kad birželio pradžia, žmonių tikrai nebuvo tiek, kad ant galvos liptų. Sakyčiau visiškai saikingai. O ir karštis nevargino, nors buvo apie 30 laipsnių. Tiesiog vaikščiodamas siauromis gatvelėmis, savaime esi pavėsyje.


Jau iš anksto pasiskaičiau, kur geriausia statyti automobilį – prie pat autobusų stoties, Romos aikštėje, dešinėje pusėje yra nedidelė parkavimo aikštelė (autopark Doge). Užbėgau paklausti, ar yra vietų – aš jiems angliškai, jie man – rusiškai (beje, man dažnai taip nutinka, šį kartą moldavas mano kalboje išgirdo ukrainietišką akcentą). Iš tos laimės, kad radau vietą mūsų mažai mašinytei, ne iki galo įsigilinau į kainas, pamačiau, kad para 20 eurų ir apsidžiaugiau, o ten, pasirodo, už motorolerį.

 

Automobilio pirma valanda 5,50, likusios, atrodo, po 4 eurus. Teko pakloti beveik 29 eurus. Užtat už pasiplaukiojimą gondola nežadėjome 100 eurų mokėti. Didžiuoju kanalu nuo pat Romos aikštės iki S.Marcco aikštės nuplaukėme maršrutiniu vandens autobusu – vaporetto (90 min. bilietas – 7,50 eur asmeniui). Gali įlipti ir išlipti kur nori. Labai patogu, – tiesiog grožiesi ir fotografuoji. Išlipame už Šv. Morkaus (S. Marcco) aikštės ir šiek tiek prasiėję atsistojame į nedidelę, greitai judančią eilę prie S. Marcco bazilikos. Po to paaiškėjo, kodėl ji taip greitai juda, pasirodo, čia negalima eiti nei su rankinuku, nei su kuprine, už kelių šimtų metrų yra specialiai tam įrengta nemokama daiktų saugojimo patalpa. Tad prieina tavo eilė ir vietinis italas mandagiai pareiškia: „Sorry, eik pasidėti daiktus...“ Aš pasilieku prie įėjimo, vyras nubėga kuprinę palikti, dar pečius specialia skraiste užsidengiame ir su šypsena be eilės užeiname. Nors matėm, buvo ir pasimetusių žmonių, nesupratusių, ką daryti. Bazilikos išorėje ir viduje nustebino ryškios mozaikos, akinančios prabangiu auksiniu fonu. Kūną apgaubia maloni vėsa, o akys mėgaujasi nematytais vaizdais, kuriuos, deja, fotografuoti draudžiama. Išėjus į aikštę mūsų dėmesį patraukia žmonių eilė prie bokšto. Nagi nagi, įdomu, kas čia. Pasirodo, 99 m aukščio Šv. Morkaus varpinės viršūnėje (Campanile di San Marco) įrengta apžvalgos aikštelė. Čia eilė juda lėčiau, nes į liftą priima po 10 žmonių. Gerą pusvalandį tiesiog stebime aikštės gyvenimą ir jaučiamės išdidžia pasaulio dalimi – priešais mus stovi kinų mergaitės, už mūsų – afroamerikiečiai, priekyje girdisi rusų kalba.

 

 

Su šia tarptautine kompanija, susimokėję po 8 eurus, ir pakylame į viršų, iš kur atsivėrė ne tik kvapą gniaužiantis Venecijos vaizdas, bet ir lagūnos bei aplinkinių salų panorama. Mano akis užkliuvo už varpų, kabančių čia pat virš galvos, tik šmėstelėjo mintis :„tikiuosi jie neveikiantys“ ir kad pradės gausti (buvo 14 val.)! Keli žmonės iš netikėtumo net cyptelėjo ir atšoko, vieni užsidengė ausis, kiti puolė filmuoti. Įspūdinga. Girdėjau sakančių, kad tai neša sėkmę... Po tokių malonių netikėtumų neskubėdami patraukėme siauromis gatvelėmis atgal. Prie itin siauro kanalo atsisėdome, nuleidome kojas į vėsų vandenį, išsitraukėme po sumuštinį ir nedidelį alaus buteliuką. Tai viena iš tų akimirkų, kurios įstringa visam laikui – tas neapsakomas laisvės ir laimės pojūtis. Pro šalį prabangiais aksomais nutiestose gondolose plaukia porelės, šypsosi mums ir linki skanių pietų, mes irgi šypsomės, dėkojame, net pasirodo, kad kai kurie iš jų mielai su mumis apsikeistų vietomis. O sumuštinio skanumas... Dievaži, pica nebuvo tokia skani kaip tas sumuštinis, kurį susitepiau dar viešbutyje per pusryčius. Užkandę patraukėme toliau, užsukdami į kelias suvenyrų parduotuvėles, skanaudami ledus ir tiesiog žvalgydamiesi, stebėdami viską išpūstomis akimis... Venecijoje nebeskubėjome, nes buvome apsisprendę iki nakvynės Sirmionės miestelyje prie Gardos ežero, važiuoti mokamu greitkeliu. 150 km įveikėme per 2 valandas ir tik už 10,20 eur. O kad anksčiau būtume susiprotėję pasinaudoti mokamu greitkeliu! Beje, čia neapsiėjome be nuotykių, nes mokamu keliu važiavome pirmą kartą gyvenime.

 

 

Iš Venecijos įvažiuojant į greitkelį vyras laikėsi dešinės pusės, o ten – net trys juostos su užrašu Telepass, sakau jam: „gal sukam į kitą juostą, kur parodytas žmogus, duodantis pinigus“, bet už mūsų jau krovininių automobilių eilė, nebebuvo kaip persirikiuoti ir pravažiavome per Telepass – nei talonėlio jokio gavome, nieko. Na ką, bandysim aiškintis, kai reiks išsukti iš greitkelio po poros valandų. Kad jau įvažiavom pro Telepass, tai bandom pro ten pat ir išvažiuoti, bet niekas mūsų nebeišleidžia... Po kelių minučių per garsiakalbį pradeda kaukti ir itališkai kalbėti, aš tik kartoju: „Please, English“. Pagaliau iš būdelės išlenda darbuotojas, sunkiai kalbantis angliškai, aš iš to streso nežinia iš kur atsimenu kelis itališkus žodžius ir mes susikalbame! Duoda mums lankstinuką su adresu ir liepia per 11 dienų prisistatyti į gretimame miestelyje už maždaug 8 km esantį įvažiavimą į greitkelį ir ten susimokėti. Priešingu atveju atveju bauda – 65 eurai. Kitą dieną viską kuo puikiausiai susitvarkome, džiaugdamiesi, kad šis nuotykis ne prieš pat skrydį.


<...>

Kelionės tęsinį skaitykite čia >>
 

 


Po kurią šalį norėtumėte keliauti savarankiškai?
Atsakymas į komentarą
Raktažodžiai
kelione po italija savarankiskai, savarankiska kelione, italijos lankytinos vietos, kelione i verona, kelione i paduja, atostogos venecijoje

Taip pat skaitykite

Jeigu rasite bilietą pigiau, mes Jums grąžinsime skirtumą!
Jūsų patogumui paruošėme aviabilietų įsigijimo gidą su naudingais patarimais
Ieškote kelionės 6-iems ar daugiau? Susisiekite geresnių sąlygų aptarimui!