Žmonių norą keliauti lemia ir genetinės priežastys

Yra labai daug žmonių, kurie per visą savo gyvenimą taip ir nejautė noro palikti savo namus, gimtą miestą, kasdienę aplinką ilgesniam laiko tarpui – paprastai tokie žmonės jaučiasi puikiai dešimtis metų gyvendami tuose pačiuose namuose, dirbdami tą patį darbą, bendraudami su tais pačiais žmonės ir net vakarus leisdami ant tos pačios sofos. Tikėtina, kad ir jūs pažįstate taip gyvenančių žmonių – galbūt tai jūsų geras draugas, kolega ar kaimynė, su kuria pasilabinote šį rytą. Tačiau nesunku pastebėti, kad egzistuoja ir kita žmonių grupė. Tai – vietoje nenustygstantys, keliauti mėgstantys, aplinką su malonumu keičiantys, iššūkius, nuotykius ir keliones mėgstantys žmonės. Įdomu tai, kad nenumaldomas troškimas keliauti nedingsta ir tuomet, jei ilgą laiko tarpą tenka gyventi be atostogų ar tenka susidurti su kitais veiksniais, priverčiančiais apriboti kelionių skaičių. Kitais žodžiais tariant, tokie žmonės savo namais nevadina tos vietos, kurioje gyvena – jiems namai yra visas pasaulis. Tačiau svarbiausia, kad tokiam elgesiui yra ir mokslinis paaiškinimas.

Dar 1999 metais 4 mokslininkų grupė iš Irvino paskelbė studiją „Gyventojų migracijos ir dopamino D4 receptorių visame pasaulyje dažnių paralelė“. Visų pirma buvo nustatyta, kad žmonės turintys vieną iš dopamino D4 receptorių, nuolat jaučia dėmesio trūkumą, o vėliau atrasta ir tai, jog žmonės, kurie turi DRD4 geną, nuolat migruoja, keliauja, keičia gyvenamąją vietą. Prieš šią studiją atlikti tyrimai taip pat patvirtino panašias nuostatas – pasirodo, DRD4 geno turėtojai yra ypač hiperaktyvios, tobulybės siekiančios, rizikuoti mėgstančios asmenybės. Ypač daug šio geno turėtojų gyveno Mesopotamijos civilizacijoje.
Šią išvadą patvirtina ir kiti tyrimai. Štai, pavyzdžiui, National Geographic žurnalistas David Dobb atliko tyrimą ir pateikė išvadą, kodėl žmonės apskritai keliauja. Joks kitas žinduolis taip nesielgia, kaip mes – teigia Makso Planko evoliucinės antropologijos instituto Leipcige Vokietija direktorius Svante Paabo.

„Mūsų neriboja sienos, mes siekiame patekti į naujas teritorijas, net tuo atveju, jei ten, kur esame, mums netrūksta išteklių. Kiti žinduoliai to nedaro, kitos gyvybės formos taip pat. Atsakymas vienas – žmogus negali sustoti, nuolat keitė buvimo vietą. Taip buvo elgiamasi ir prieš 50 000 metų, ir dabar – rodos, kai viską turime, vis tiek siekiame užkariauti Marsą. Kodėl?“, – retoriškai klausia mokslininkas.

Kodėl keliaujame iš tikrųjų?

Atsakymas labai paprastas – žmonės tiesiog turi natūralų poreikį atrasti naujus dalykas, ragauti dar neragautą maistą, pažinti naujas kultūras, grožėtis dar neregėtomis vietomis ir pan., o tie, kurie turi DRD4 geną, tai daro kur kas intensyviau.

Kad pažinimas yra natūralus procesas, iliustruoja ir vaikai – jei bent kiek ilgiau pastebėsime mažamečius, pamatysime, kad dažnam iš jų ypač įdomu tyrinėti aplinką, sužinoti, kas laukia kitoje patalpoje ar kaip elgsis draugas, jei iš jo bus atimtas žaislas.

Na, o žmonės, kurie ir suaugę išsaugo šį norą ir yra tie, kuriuos vadiname tyrinėtojais, keliautojais, iššūkius mėgstančius, vietoje negalinčius nustygti žmonėmis. Tie, kurie verčia naują civilizacijos puslapį.