Trumpas, bet įspūdingas pabėgimas į Gdanską

Jau kelinta savaitė po kelionės, bet prieš akis vis išnyra Gdansko vaizdai... Vis galvoju – kodėl taip ilgai ir intensyviai priešinausi šiai krypčiai? Gal dėl to, kad nemėgstu šlifuoti miestų šaligatvių, visada prie širdies gamtos vaizdai. Bet šis miestas – išimtis! Na, bet apie viską iš eilės.

Dažnai susiduriame su klausimu – ką padovanoti gimtadieniui. O dar jubiliejui! Man  ilgai galvoti nereikėjo, ką padovanoti vyro jubiliejui. Žinoma kelionę! Kokia kryptimi  - irgi paprasta, nes jau kelinti metai „zaunyja“ – „kada važiuosim į Gdanską?“ Tad dovanos klausimą išsprendžiau paprastai, pigiai ir labai operatyviai, per kokias 10 minučių.

Klausimas – važiuoti automobiliu ar skristi lėktuvu, irgi paprastas. Vyrui vasara – darbymetis, tad klausimas išspręstas – skrendame!

Skrydis iš Vilniaus šeštadienio rytą, 8 val, ir...07:50, ir mes, „pralenkę laiką“, jau Gdansko oro uoste. Miesto autobusas per 30 min nuveža mus iki miesto centro (bilietėlio kaina – apie 1 eur), kur per 15 min pėstute pasiekiame savo viešbutį, esantį senamiestyje. Taigi, iš namų pajudėję 6 val ryto, 9.30 val mes jau  Gdansko senamiestyje! Na gerai, paminėsiu, kad laikas atsuktas valanda atgalJ Atgal skridome antradienį (lėktuvas 13 val), tad dar kelios ryto valandos buvo mūsų žinioje.

Ką pamatyti, kur nueiti, kuo pasižavėti – tokių nuorodų pilnas internetas, tačiau aš pasidalinsiu savo įspūdžiais ir emocijomis. Kadangi truputį esu “prie meno”, tad kiek kitaip matau kai kuriuos dalykus.

Pripratus prie lietuviško santūraus pastelinio gyvenimo, akis labiausiai džiugino spalvų ir formų gausa. Pagrindinėje senamiesčio gatvėje – namų spalvų, formų, grožių paradas. Netgi sugalvojau pavadinimą –grožio konkursas, kuriame varžosi vienas už kitą gražesni namai. Pažiūri – namas simetriškas, bet kai pradedi jį atidžiau nagrinėti, tai nerandi vienodos skulptūros ar vienodo papuošimo. Ant namo fasado galima rasti visą papasakotą istoriją – paukščių, žmonių ar simbolių. Tuose simetriškumuose visur slepiasi paslaptis, tik reikia ją pamatyti! Ir tos kiekvieno namo „razinkos“ mane vedė iš proto. Kiek kartų ėjau tomis pačiomis gatvėmis, tiek kaskart radau ką nors naujo. O Karūnos – tai jau grožio konkursų viršūnė! Jeigu namo fasadas kiek kuklesnis, tai jau karūną bus „užsidėjęs“ tokią, kad kaimyną nurungtų visa galva. Apie tas karūnas (paprastai, bet neišradingai sakant – tai namo stogas) galima kurti visokias istorijas. O kadangi nemėgstu gidų ir jų istorijų, tai galiu kurti jas pati! Kiekviena karūna turi paslaptingą mažą langiuką, kur tikrai paslaptis gyvena...

Pats Gdanskas tikrai didelis miestas, tačiau turistai dažniausiai mėgaujasi tik senamiesčiu. Senamiestis nuo jūros nutolęs apie 9 km (aš nuoširdžiai galvojau, kad senamiestis beveik ant jūros kranto), ir pasiekti jūrą galima ne tik pėstute ar važiuotam, bet daug romantiškiau ir turistiškiau – plaukiant upe, kuri, beje, skiria Gdansko senamiestį į dvi dalis. Taigi, iš Gdansko centro  galima pasiekti jūrą (išlipimas Westerplatte  ), Sopotą, Gdynią ir Hel pusiasalį (išvardinta pagal artumą, taigi, ir pagal plaukimo ilgumą). Kadangi į Sopotą buvome nutarę vykti traukiniu (reikia išbandyti visas transporto priemones), tai pasirinkome artimiausią tašką – Vesterplatę (Westerplatte). Tai Antrojo pasaulinio karo pirmojo mūšio vieta, kuri šių dienų kontekste įgavo naują prasmę. Didžiulis memorialas ant jūros kranto, po kurį vaikščiojant kilo graudulys ir šiurpo oda. Nesu jautruolė, bet buvo nejauku... Netoliese yra puikaus smėlio paplūdimys, kur galima išsimaudyti. Praleidome ten 2 val, ir laiveliu vėl grįžome į Gdanską (ir vėl – ieškoti perliukų senamiestyje).

Kas man Gdanske buvo atradimas – tai vienas pakeliamas ir vienas nusukamas tiltai. Kadangi jūrą galima pasiekti upe, o senamiestį skiria ta upė, tai tiltus iš laivų kelio kas 30 min „pašalina“ – vieną pakelia, kitą pasuka. Vaizdelis įdomus ir traukiantis turistus. Tvarkaraštis paprastas – 30 min tiltai pakelti, 30 min tiltai nuleisti.

Traukiniai – nuostabu! Jie važiuoja dažniau nei mūsų troleibusai, tad jokio streso, kad pavėluosi. Turiu omenyje artimiausius taškus, aktualius mums - Sopotą ir Gdynią. Tolimesni taškai – retesni išvykimai. Stotis miesto centre, bilietukas 1 euriukas, ir jau bildi į Sopotą. Man šis miestas visada asocijavosi su Sopoto muzikos festivaliu, kur suvažiuodavo visos pasaulio žvaigždės. O kaip ten buvo su tom žvaigždėm iš tikro – kas žino... Gal kad su muzika susijęs, bet Sopotas man priminė Jūrmalą.  

Taigi, tas tris dienas vaikščiojau užrietusi galvą, vis ieškodama naujų paslapčių ir naujų grožių. Plaukėme laivu ir važiavome traukiniu – įspūdžių per akis! Kad ir kiek tų įspūdžių bebūtų, bet tikrai mėgstu pavalgyti, negaliu būti gyva vien vaizdaisJ.  Nedažnai taip būna, kad absoliučiai visus kartus neprašovėme su valgyklos / kavinės / užeigos / restorano pasirinkimu. Būsiu dosni ir pasidalinsiu mūsų atradimais. Valgėme tiek pigiai, tiek brangiau:

1. Restauracja  Piekarnia Gruzinska  (ul.Szeroka 125/126, Gdansk). Labai mėgstu miltinius ir gruziniškus patiekalus, tai man čia buvo gėris. Sriubos pakako geram pusdieniui pasisotinti ne tik man, bet ir vyrui.
2. Bar Turystyczny (ul. Szeroka 8/10, Gdansk). Tikra valgykla, pigu, bet skanu. Visada nusidriekę tiek vietinių, tiek turistų eilės.
3. Restauracja Tekstylia ( Szeroka 11/13, Gdansk) – restoranas, į kurį užbėgome, besislėpdami nuo lietaus. Pakerėjo interjeras – viskas apie siuvėjo amatą. Maistas tikrai labai skanus, rekomenduoju salotas su pakepinta šonine, į kurią įvyniotos kepenėlės. Buvo taip skanu, kad ėjome ir kitą dieną kartoti.
4. Meksikietiško maisto restoranas Restauracja Pueblo Gdańsk (Kolodziejska 4, Gdansk). Skanu, ir tiek!
5. Restauracja Chleb i Wino (ul. Stągiewna 17, Gdansk ir ul. Chmielna 3/7, Gdansk). Lenkiška virtuvė, skanu, gražu ir daug.

Per tas tris su puse dienos pasikrovėme įspūdžių visai likusiai vasarai - skridome, plaukėme, riedėjome traukiniu, ragavome skanų maistą ir ganėme akis po nuostabius vaizdus. Ar verta? Tikrai – netoli, nebrangu ir daug įspūdžių!