Norite pasitarti dėl kelionės?
Susisiekite telefonu
+370 656 83300
arba parašykite mums:
Įveskite vardą.
Įveskite telefoną.
Įveskite El. paštą.
Įveskite žinutę.
Atsinaujinome!
Po daugiau nei šešerių metų atėjo metas atsinaujinti!
Atsižvelgdami į jūsų augančius poreikius atnaujinome savo internetinę svetainę, kuri tapo gerokai funkcionalesnė naudojimui ir žinoma patogesnė. Kviečiame susipažinti!
Kelionės, kurių verta laukti 0
Pažymėkite patikusias keliones ir dalinkitės jomis su artimaisiais, ar išsisaugokite jas savo el. pašte.
+370 656 83300

Darbo laikas

  • I-V: 9.00-18.00 val.
  • VI-VII: biuras nedirba

El. paštus tikriname ir į labai svarbius klausimus atsakome ir savaitgaliais.

Perskambinkite man

Parašykite mums

+370 656 83300 Bendraukime
+370 656 83300

Darbo laikas

  • I-V: 9.00-18.00 val.
  • VI-VII: biuras nedirba

El. paštus tikriname ir į labai svarbius klausimus atsakome ir savaitgaliais.

Perskambinkite man

Parašykite mums

Kelionių agentės Mildos įspūdžiai iš kalnuotosios Juodkalnijos

Kelionių agentės Mildos įspūdžiai iš kalnuotosios Juodkalnijos

Juodkalnija, nors ir netolima, mintyse dėliojosi sunkiai... Kaip ten tie viešbučiai, kokie keliai, koks maistas, kokia kalba?  Keliavusių įspūdžiai „nuostabi, nepakartojama, graži“ – sakė viską arba nieko. Banalu, bet geriau vieną kartą pamatyti, nei 100 kartų išgirsti...

VIEŠBUTIS

Rinkausi klientams nuolat siūlomą viešbutį – svečių namus „Villa Velzon“. Juk reikia patikrinti, kur patys siunčiame savo klientus 🙂 „Patikrinau“ – likus 2 dienoms iki skrydžio gaunu pranešimą „atsiprašome, sezono pabaiga, viešbutis užsidaro, rinkitės kitą“... Nėra to blogo, kuris neišeitų... gauname puikią „paskutinę minutę“. Viešbutis prabangiausiame mieste Juodkalnijoje – Tivate, vos 5 km nuo oro uosto, su nuosavu paplūdimiu. Pusryčiai skanūs, sotūs, tad pilvus per pusryčius prisikimšę, galime ramiai keliauti ir sulaukti maitinimo, pavadinimu „pietūs-vakarienė-naktipiečiai“.

KELIONĖS PRADŽIA IR APSILANKYMAS BUDVOJE

Konkretaus plano, ką ir kurią dieną lankysime – neturėjome. Turėjome lankomus taškus, o susidėliojo jie taip, kaip ir turėjo susidėlioti. Gali iš anksto planuoti kelionę, bet ji tuo ir žavinga, kad netikėtumai ir griežto plano neturėjimas suteikia kelionei šarmo ir žaismingumo.

Kadangi atskrendame anksti, dieną nutariame praleisti ramiai, be automobilio, susipažinti su Tivatu ir jo prabanga. Keletą valandų pagulime paplūdimyje, apeiname Tivatą skersai išilgai, o dar tik pusdienis praėjęs... Ne, toks neveiksnumas ne mums... Lekiame į nuomos punktą, mojuojame, kad imame automobilį jau šiandien, o ne rytoj ir mauname link Budvos.

Atstumas nuo Tivato iki Budvos – apie 30 km. Visą savaitę, praleistą Juodkalnijoje, šis kelias taps labai pažįstamu. Prieš įvažiuojant į Budvą, turime galimybę ją apžiūrėti iš viršaus - senamiestis taip nuostabiai išsidėstęs mažame pusiasalyje, kad atrodo tiesiog tobulai. O kas dar gražiau – senamiestis turi paplūdimį! Apžiūrėję viską iš toli ir iš aukštai, statome automobilį Budvoje (1 val – 1 euras) ir leidžiamės į senamiestį „pačiupinėti“ to, ką matėme iš viršaus. Atvirai sakant, visi Juodkalnijos senamiesčiai nėra tinkami pandemijos sąlygoms, nes yra mažučiai, siauručiai, tad tenka nuolat glaustytis su kitais turistais.

Budvos senamiesčio stogai ir krantinė

Jeigu atidėsime Budvos senamiestį į šalį (kaip Napoleonui paėmus mūsų Šv. Onos bažnyčią), tai be jo Budva – neįdomus, beveidis kurortas. Palanga, liūdnąja  prasme. Toli gražu ne žavinga, ir dainų apie ją kurti nelabai norisi...

AUTOMOBILIŲ PARKAVIMAS

Visada geriau susimokėti ir ramiai žingsniuoti nesukant galvos, ar teisingai pastačiau, ar pastačiau ten, kur galima. Nors, tiesą sakant, taigi kaip lietuviams, vis norisi pataupyti, ir viename brangiausių miestų Dubrovnike visgi pastatėme automobilį nemokamai (tikrai nemokamai, bet nesakysiu kur, nes nežinau🙂). O šiaip parkingo kainos – nuo 0,8 iki 1 eur/val. Stengiamės automobilį statyti ten, kur galima mokėti grynais. Tokiu būdu kelis kartus mums žmogelis tiesiog pamojo ranka – važiuokite, nereikia mokėti.

MAISTAS

Kadangi pusryčiai viešbutyje tikrai gausūs ir sotūs, kitas valgymas būdavo pavadinimu „pietūs-vakarienė-naktipiečiai“ apie 18 valandą (arba kaip pasisekdavo). Nei karto neteko valgyti dideliame mieste, visada tik pakelės užeigose. Visada imdavome po vieną karštą patiekalą, taip pat vyno taurę ir kokį gaivų gėrimą vairuotojui. Nepasakyčiau, kad maistas labai pigus. Visada sumokėdavom apie 20-30 eurų, bet tikrai nevalgėme kokių jūros gėrybių ar kitokių įmantrių patiekalų. Tiesa, kartą pasilepinome dideliu padėklu jūros gėrybių ant Škoderio ežero kranto.

Škoderio ežero pakrantėje įsikūrusi kavinė

Kavinės ar užeigos paprastos, netgi prastos, daug kur trūksta elementarios tvarkos. Užtat visada džiugina pagyvenę padavėjai vyrai🙂

Beje, kalbant apie maistą – kiekviename žingsnyje pamatysite kepyklėles – „Pekara“ vadinasi. Vienos visai paprastos, kitos prabangesnės (ypač Tivate). Vienose gali tik nusipirkti šviežių kepinių, o kitose jaukiai pasėdėti kaip kavinukėje. Puikiai tinka greitiems ir nebrangiems pietums ar pavakariams.

Kas man buvo atradimas – kad dalis Juodkalnijos kurortų yra ne prie jūros, o įlankose, kur labiau jautiesi ne kaip prie jūros, o kaip prie ežero. Vaizdai nuostabūs, bet trūksta jūros erdvės. Taigi, renkantis kurortą poilsiui, būtina tai įvertinti. Tivatas, Hercegnovis, Kotoras – kurortai „be jūros“ tolių, įsikūrę prie Tivato arba Kotoro įlankų. Budva, Petrovacas – ant jūros kranto įsikūrę kurortai.

Petrovaco kurorto paplūdimys

Antrą dieną mauname link Kotoro. Tai nuostabus nedidelis miestelis, įsikūręs Kotoro įlankoje kalnų apsuptyje. Daug prabangių jachtų pakrantėje ir nemaža eilė rasti vietą automobilių stovėjimo aikštelėje leidžia suprasti turistų antplūdį, nors jau nebe sezonas. Turistams skirtas turgelis, kuriame privaloma išragauti visas sūrio ir vyno rūšis, po kurio jautiesi kiek apsvaigęs. Traukiame į senamiestį – tvirtovę. Jis kiek kitoks negu Budvos, bet tikrai žavingas, kaip ir visi kiti Juodkalnijos senamiesčiai. Jis didesnis, erdvesnis, nereikia stumdytis su praeiviais.

 

Kažkur skaičiau, kad Kotoro įlanka labai panaši į Norvegijos fiordus, tik oras šiltas. Taigi, reikia patikrinti tą grožį, tad dieną skiriame įlankos apvažiavimui. Kelias eina palei pačią pakrantę, vis pasigražindamas mažučiukais miesteliais. Iš toliau, nuo kito kranto, tie miesteliukai atrodo tarsi suklijuoti ir mažų kaladėlių – žavinga! Oras karštas, labai norisi išsimaudyti, bet pakrantės Kotoro įlankoje tam labai nedėkingos, o miesteliuose pliažai labai netvarkingi ir šiukšlini. Jau nekalbu apie persirengimo būdeles, dušą po maudynių, o WC rasti – misija sunkiai įmanoma.  Štai šioje vietoje Juodkalnijai dar toli iki Europos.

Kotoro įlanka iš viršaus

Važiuodami „apuostome“ kiekvieną įdomesnį objektą, fotografuojamės (nors šio užsiėmimo pradedu labai nemėgti, nes erzina tas privalomas veiksmas, tada išsiderini iš susikaupimo viską giliai pajausti). Žymesnis miesteliukas įdomiu egzotišku pavadinimu – Perastas, kuriame  17 bažnyčių, 2 cerkvės, ir tik 350 gyventojų. Iš čia tiesiog privaloma laiveliu nuplaukti (5 eur asmeniui) iki  kelis šimtus metrų nuo kranto nutolusią salelę -  Our Lady of the Rock. Tai dirbtinė sala, suformuota iš laivų liekanų ir akmenų. Joje pasivaikščioti ir pamerkti kojas į vandenį pakanka pusvalanduko, nes tėra bažnytėlė ir švyturys. Populiari vieta vestuvių fotografijoms.

Egzotiškasis miestelis Perastas

Toliau Kotoro įlanka veda į Kroatijos pasienyje esantį miestą įmantriu pavadinimu – Herceg Novis. Čia įsikūrę keli mūsų kelionių organizatorių siūlomi viešbučiai, tad labai smalsu pažiūrėti, kas ir kaip. Neaišku, kada prasideda pats miestelis, nes palei pakrantę išsibarstę maži miesteliukai iki pat Herceg Novis. Tą dieną tai didžiausias miestas su tikrai dideliu senamiesčiu, kuris labai stačiai leidžiasi link jūros. Erdvus ir pakankamai tuščias, nes galbūt geografinė miesto padėtis leidžia sulaukti mažiau turistų. Senamiestis man pasirodė labai didingas, su įspūdingu įėjimu ir dideliu laikrodžiu. Palei jūrą – įvairūs pliažiukai, bet gerais paplūdimiais ir čia nekvepia.

Jau vakarėja, o mes dar be antro maisto. Sutemus stojame pakelės užeigoje, apsiuostome, nes čia valgo vien vietiniai, todėl nusprendžiame, kad tiks ir mums. Vaizdas į Kotoro įlanką užburia, o už gretimo staliuko rusų suteikta kulinarinė rekomendacija garantuoja karališką vakarienę (patiekalai iš ėrienos). Nemaišo ir plastikinėmis gėlėmis puošta veranda bei išklibusios kėdės. Barmenas – brandus vyras, puikia kalbantis rusiškai, pavaišina mus tortu, kuris liko nuo tą dieną švęstų vestuvių kavinėje.

Jau suvis tamsu, bet dar gabalas kelio namo. Tiksliau, Tivatas kitame krante, matosi miesto žiburiai, tačiau dar nežinome, kiek užtruks keltis keltu į kitą krantą. O čia – paprastas ir greitas kelias – be jokių eilių ir nebrangiai (4,5 eur automobiliui). Keltas neturi grafiko – įvažiuoja kelios mašinos ir jis jau juda link kito kranto, ir taip nuolat plaukioja 3-4 keltai vienu metu. Galbūt savaitgaliais ir būna eilės, bet mes nei karto nelaukėme ilgiau nei 5 min.

Trečioji diena – ilgiausias maršrutas – judame link Albanijos sienos. Turime pasiekti Škoderio ežerą iš Juodalnijos pusės, nes iš Albanijos pusės jį ištyrinėjome prieš keletą metų. Važiuojame pro Budvą, stojame Sveti Stefan miestelyje, kuris žymus savo sala – viešbučiu – tvirtove. Ne mūsų nosiai, bet tikrai įspūdingas reginys. Toliau apžiūrime Petrovacą (čia irgi turime keletą klientams siūlomų viešbučių).  Miestelis jaukus, bet neįspūdingas, turi kelias senamiesčio gatveles. Beje, apsistoti čia kainuoja pigiau nei Budvoje ar Tivate. Gaila, bet prie pat jūros visoje Juodkalnijoje statomi nauji viešbučiai monstrai, kurie užstoja vaizdą seniesiems, mažesniems ir jaukiems viešbutukams – svečių namams. Ypač tą pajutome Budvoje.

Sveti Stefan miestelis

Mūsų tos dienos tikslas – turistų pakankamai retai lankomas Ulcino miestas, esantis pasienyje su Albanija. Labiausiai nustebino iš mečečių sklindantis garsas melstis. Kadangi Ulcinas yra pasienyje su Albanija (kuri yra musulmoniška šalis), tai nemaža dalis gyventojų čia irgi musulmonai. Ir vėlgi – labai įdomus senamiestis, vėl kitoks, labai įdomus, kaip labirintas, įsitaisęs ant uolos ant jūros krašto. Daug jaukių restoranėlių, viešbutukų ir siaurų gatvyčių. Šis senamiestis tikrai toks didelis VAUUU! Ulcinas turi visai platų ir neblogos kokybės paplūdimį pačiame miesto centre.

Ulcino miestelis

Ulcine pavalgėme vienus pigiausius pietus – vakarienę pas storą pagyvenusį poną, kuris kalbėjo anglų ir vokiečių kalbomis. Prie kiekvieno svečio prisėsdamas, pakalbėdamas, pasiteiraudamas, iš kokių svečių šalių atvykę esam. Sėdėdama šioje kavinukėje ir gėrėdamasi kasdieniu gyvenimu, stebėjau tris senolius, kurie pamažu gėrė espresso ir apkalbinėjo kiekvieną praeinančią damą🙂

Vietinių senolių pasisėdėjimas Ulcino mieste

Bet Ulcinas nebuvo galutinis mūsų tos dienos tikslas.  Mūsų laukė labai netikėtas Juodkalnijos atradimas, apie kurį nebuvome net skaitę. Tai Vielka Plaza. Laukiniai,  platūs, nuostabaus juodo smėlio paplūdimiai. Gal netiksliai išsireiškiau apie laukinius, nes prieš keletą metų jie turbūt tokie ir buvo, bet dabar sparčiai įrenginėjami – puikios kavinės, dušai, tualetai, nauji gultai ir skėčiai nuo saulės. Kadangi buvo sezono pabaiga, tai visi gultai su skėčiais buvo nemokami. Žmonių – mažai, o paplūdimiai tęsiasi kilometrais - nematyti nei pradžios, nei pabaigos. Smėlis minkštas, įbridimas į jūrą nuolaidus ir saugus. Tiesiog svajonių paplūdimys! O kas įdomiausia – prie šių paplūdimių dar nėra jokių didelių naujų  viešbučių, tik apartamentai. Po keleto metų turėsime nuostabių naujų kurortų su nerealiais paplūdimiais. O gal ir nereikia tų didelių monstrų prie jūros?

Vielka Plaza smėlio paplūdimys

Trečiąją kelionės dieną judame nuo jūros link žemyninės dalies, jau su nakvyne. Kelionė neprailgsta, nes kelias įdomus, nenuobodus ir vis kitoks. Mūsų tikslas – Durmitoro nacionalinis parkas ir Taros kanjonas, antrasis pagal gylį pasaulyje po JAV Didžiojo kanjono. Nuo Taros tilto (prie pat kurio ir apsistojome nakvynei) tas žalias slėnis atrodo įspūdingai. Pats tiltas – grakštus tarsi gazelė. Metame daiktus kambaryje, papietaujame viešbutuke ir mauname į rafting‘ą  - dar spėjame į paskutinį tos dienos reisą. Mus suporuoja į vieną valtį su žydais, o valtį vairuoja jaunikaitis, kuris puikiai kalba angliškai ir kiek prasčiau - rusiškai (pasirodo, jie iki šiol mokyklose mokosi rusų kalbos). Trys rafting‘o valandos neprailgsta, nes būta ir sraunių, akmenuotų vietų, o kompanija – linksma ir žavinga. Valties vadas noriai ir daug pasakoja apie gyvenimą Juodkalnijoje.

Taros tiltas

Rafting‘as valtimi Taros kanjone

Lyg įgelti po raftingo sėdame į mašiną ir dar mauname link Juodojo ežero (įėjimas 3 eurai). Čia kiek nusiviliame, nes... na mūsų Žalieji ežerai gražesni. O jeigu prie mūsų ežerų būtų tokie kalnai, tai ir lygintis nebūtų kuo. Nusprendėme, kad šis objektas – marketinginis triukas. Jau visai sutemus grįžtame į savo viešbutuką (Tara Motel), kuris naktį atrodo toks vienišas, ramus ir didingas, skirtingai nuo dienos šurmulio.

O rytas!!!! Vaizdas pro kambario langą – vertas milijono! Atrodo sėdėtum dienų dienas ir gėrėtumeisi tuo vaizdu – kanjonas ir elegantškasis tiltas…. Bet kelias šaukia! Nutariame neskubėdami judėti link namų. Renkamės kitą, tolimesnį kelią, ir čia mūsų laukia nerealaus grožio vaizdai. Kalnai kas kelis kilometrus vis kitokie, ir norisi kaskart stoviniuoti ir gerti į save tą grožį! Pravažiuojame dar vieną – Pivos kanjoną. Namus vėl pasiekiame temstant...

Kadangi dienų dar liko, o mes greituoju būdu jau daug ką pamatėme, ryte pakuojamės daiktus, griebiame pasus ir judame link kitos valstybės – kaimyninės legendinės Kroatijos. Aplankysime Dubrovniką. Kadangi viena šalis priklauso ES, kita ne – laukia tikra patikra pasienyje. Prisiklausę apie dideles eiles pasienyje, nusiteikę buvome ilgai kelionei, bet viskas praėjo gana sklandžiai ir neužtrukome ilgai. Dubrovikas žavingas, įdomus, kitoks – viską reikia pamatyti savo akimis! Vėl grįžtame namo temstant.

Dubrovnikas

Paskutinė mūsų kelionės diena skirta pasiekti aukščiausią Juodkalnijoje mūsų lankomą tašką - Lovčeno nacionaliniame parke esantį  Njegošo mauzoliejų. Parkas įsikūręs kalnuose, tad pasiekti mauzoliejų reikėjo pavargti kylant serpentinais. Nors serpentinų mūsų kelionėse pasitaiko ne taip ir retai, bet šie tikrai įspūdingi – tvarkingai sudėlioti, sunumeruoti ir atrodo niekada nesibaigs...

Parko teritorijoje daug pėsčiųjų takų, tačiau mes labiau ratuotieji, nei pėstieji, tad traukiame iki mūsų tikslo – Njegošo mauzoliejaus, kuris stūkso ant aukšto kalno. Šalia jo yra mašinų aikštelė, o norint pasiekti patį  mauzoliejų reikia nupėdinti kelis šimtus tvarkingų ir patogių laiptelių. Mauzoliejus pastatytas svarbiausiajam iš didžiųjų senosios Juodkalnijos valdovų  Petrui II Petrovičiui-Njegošui (1813-1851). Sunku suvokti, kaip tais laikais, kai buvo laidojamas šis iškilus žmogus, tokį statinį sugebėta pastatyti tokiame aukštyje. Mauzoliejus savo dydžiu ir didingumu toks įspūdingas, gniaužiantis kvapą, kad galvoje netgi kilo palyginimas su Egipto piramidėmis. O šalia mauzoliejaus esanti apžvalgos aikštelė leidžia ne tik atgauti kvapą po 1000 laiptelių, bet ir suvokti gamtos didybę ir žmogaus mažumą.

Dienos Juodkalnijoje prabėgo žaibo greičiu. Vienareikšmiškai – Juodkalnija žavinga, įtraukianti ir užburianti. Ypač mums, žmonėms iš lygumų kraštų. Tik 2 valandos skrydžio – ir tu jau kitame pasaulyje, kitoje kultūroje. Tai ne tik dar vienas smeigtukas aplankytų šalių žemėlapyje, bet ir plotelis širdyje.

Patiko blogo įrašas?

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite dar daugiau kelionių patarimų ir naujienų!

Facebook komentarai